Laisvė Pasirinkti Savo Lyderius

Šiandieninėje Europoje gyvuoja demokratija. Mes renkamės savo lyderius, atstatydiname juos jei nusprendžiame, kad jie ėmė prastai dirbti, ir turime laisvę prisijungti prie bet kokios pasirinktos politinės partijos ar su ja bendradarbiauti

Lengva laikyti demokratiją savaime suprantamu dalyku; tačiau dar prieš 30 metų žmonės buvo pasiruošę rizikuoti savo gyvybėmis tam, kad galėtų balsuoti už pasirinktą kandidatą. Iki 1989-ųjų metų revoliucijų ir iš to sekančio Sovietų režimo žlugimo, Sovietų Sąjungos piliečiai gyveno griežtai valdant komunistams

To meto politinės sistemos fasadas buvo dekoruotas demokratija, tačiau realybė buvo visai kitokia.

Teoriškai, visi miestai ir regionai turėjo savo „išrinktą“ tarybą. Rinkėjai buvo suskirstyti į tris grupes: kareiviai, įmonių darbuotojai ir kiekvienos apskrities gyventojai. Šios trys grupės rinkdavo tarybą, kuri, savo ruožtu, rinkdavo kitos grandies politikus.

Panašu į demokratiją, ar ne? Ne visai…

Buvo tik viena bėda. Nors visi privalėjo balsuoti, kandidatuoti rinkimuose buvo galima tik komunistų partijos nariams. Tad buvo galima balsuoti už pageidaujamą kandidatą tol, kol jis priklausė komunistų partijai. Kito pasirinkimo nebuvo.

Jei ėmėte maištauti ir atsisakėte balsuoti arba sugadinote savo balsavimo biuletenį, jūsų balsas pagal nutylėjimą atitekdavo komunistų partijai.

Šiais laikais galime balsuoti už bet kokią pageidaujamą partiją ar kandidatą ir žinome, kad kandidatai jau yra praėję patikimą atrankos procesą, paremtą jų tinkamumu darbui. Tačiau taip buvo ne visuomet.

Sovietų Sąjungoje lyderio rinkimai buvo kur kas sudėtingesni – dažnai apipinti paslaptimis ir kovomis dėl valdžios aukščiausiuose vyriausybės lygiuose. Štai kaip Nikita Chruščiovas po Stalino mirties 6-ajame dešimtmetyje tapo Generaliniu Sovietų Sąjungos Sekretoriumi.

Pergudraudamas savo oponentus ir organizuodamas jų pažeminimą pareigose, Chruščiovas sugebėjo įtikinti pakankamą Politbiuro – aukščiausio sprendimus priimančio susirinkimo – narių skaičių, kad jis yra tinkamiausias asmuo valdyti šaliai – Sovietų Sąjungos piliečiai neturėjo galios (arba balso teisės) panaikinti uždarą sprendimą.

Šie paskirti nedemokratiniai lyderiai savo rankose turėjo bauginančią galią. Skaičiuojama, kad iš viso Sovietų Sąjungos lyderiai komunistai buvo atsakingi už maždaug 15 milijonų mirčių, o daugybei jų oponentų buvo negailestingai įvykdytos mirties bausmės, jie buvo įkalinti ar ištremti į Gulagą.

Tad buvo galima balsuoti už pageidaujamą kandidatą tol, kol jis priklausė komunistų partijai. Kito pasirinkimo nebuvo.

Vienas iš labiausiai nekenčiamų komunistų lyderių buvo Nicolae Ceaușescu, kuris sukūrė nepaprastą savo kaip Pirmojo komunistinės Rumunijos Sekretoriaus kultą nuo 1965 metų iki savo mirties 1989 metais. Knygynuose privalėjo būti vitrina su 28 jo kalbų tomais; dailininkai ir poetai privalėjo kurti jį šlovinančius kūrinius; bet kokia kritikos užuomina baigdavosi persekiojimu, suėmimu ar net žmogžudyste. Ceaușescu, daugybės piliečių lyginamas su žinomu jo kraštiečiu grafu Drakula, tapo neapykantos objektu jo žmonėms, kurie piktinosi jo demonstruojama prabanga tuo metu, kai jam valdant gyventojai badavo.

Šis žiaurus ir neišrinktas lyderis savo poste išsilaikė beveik 25 metus iki tol, kol 1989-aisiais žmonėms galiausiai pavyko sukilti prieš jo valdžią. Po kruvino perversmo, nusinešusio daugybės žmonių gyvybes, Šv. Kalėdų dieną Ceaușescu ir jo žmonai galiausiai buvo įvykdyta mirties bausmė juos nušaunant.

Tikri žmonės: Vaclavas Havelas

Vaclavas Havelas buvo čekų dramaturgas ir politinis aktyvistas, išgarsėjęs septintajame dešimtmetyje Čekoslovakijoje, kai iš disidento tapo prezidentu. Jo veikla 1968 m. vykusio Prahos pavasario metu – aštuonis mėnesius trukusių politinių reformų ir protestų, kurie galiausiai buvo nuslopinti įsiveržus sovietams – atkreipė į jį slaptosios policijos dėmesį

Dėl savo politinių įsitikinimų jis ne kartą buvo areštuotas ir dėl to žmonių akyse tapo didvyriu. Jis vaidino svarbų vaidmenį Aksominės revoliucijos metu, kuri padėjo taikiai nugalėti komunistinį valdymą 1989-aisiais.

1990-aisiais Čekoslovakijoje įvyko pirmieji laisvi rinkimai per 44 metus, o Havelas buvo išrinktas prezidentu.


Pin It on Pinterest