Laisvė Juokauti

Nors plačiai pripažįstama, kad komunizmas nėra pokštų objektas, mažiau žinoma, kad sovietmečiu Jūs galėjote būti išsiųsti į Gulagą dėl tokio nereikšmingo dalyko, kaip pokšto pasakojimas ar klausymas. Pavyzdžiui, po Stalino mirties 200 žmonių buvo areštuoti už tai, kad išdrįso pasakoti antivyriausybinius juokelius.

Politiniai juokeliai buvo šnibždami draugams arba tėvų pasakojami vaikams. Tačiau vyriausybinės organizacijos į kai kuriuos pokštus atkreipdavo dėmesį: Vakarų Vokietijos šnipai paslapčia įrašinėjo kai kuriuos komunistinėje Rytų Vokietijoje pasakojamus juokelius, bandydami gauti įžvalgų apie visuomenės požiūrį ir nuotaikas.

Dauguma Vakarų Vokietijos šnipų įrašytų pokštų buvo nukreipti prieš lyderius, tokius kaip Gorbačiovas:

Darbininkas, stovintis eilėje prie alkoholinių gėrimų, sako: „Man jau gana, pasaugok mano vietą, nušausiu Gorbačiovą.“ Po dviejų valandų jis grįžta į savo vietą. Jo draugas klausia: „Ar nušovei jį?“. „Ne, ten eilė didesnė nei čia.“

Darbininkas, stovintis eilėje prie alkoholinių gėrimų, sako: „Man jau gana, pasaugok mano vietą, nušausiu Gorbačiovą.“ Po dviejų valandų jis grįžta į savo vietą. Jo draugas klausia: „Ar nušovei jį?“. „Ne, ten eilė didesnė nei čia.“

Kiti juokeliai sukurti viso komunistų režimo kritikai:

Sakinys iš mokinio savaitinio literatūros pamokos rašinio: „Mano katė atsivedė septynis kačiukus. Jie visi komunistai.“ Sakinys iš to paties berniuko kitos savaitės rašinio: „Visi septyni mano katės kačiukai yra kapitalistai.“ Mokytoja primena berniukui, kad praeitą savaitę jis rašė, jog kačiukai yra komunistai. Vaikas atsako: „Taip, bet dabar jie atsimerkė.“

Tiesą sakant, pokštų pasakojimą apibrėžiantys įstatymai buvo tokie nežmoniški, jog patys tapo pajuokos objektu:

Du sovietų teisėjai susitinka prie teismo salės. Vienas iš jų garsiai juokiasi. „Iš ko juokiesi?“ „Ką tik išgirdau patį juokingiausią anekdotą!“ „Papasakok ir man!“ „Negaliu – už jo pasakojimą ką tik nuteisiau vyrą 10-čiai metų Gulage.“

Tokie anekdotai buvo juokingi ne tik sovietų valdomiems žmonėms. 2017-aisiais CŽV internete paviešino daugiau nei 13 milijonų puslapių iš oficialių dokumentų. Tarp įrašų apie pastebėtus NSO ir telepatinius bandymus bei nematomo rašalo receptų, buvo dokumentas apie sovietmečio laikų anekdotus, kuris buvo slepiamas nuo pat jo sukūrimo 9-ajame dešimtmetyje.

Manoma, kad dviejų puslapių dokumentas, pavadintas „Sovietų anekdotai, skirti DDCI“ (Centrinės žvalgybos direktoriaus pavaduotojui), buvo sukurtas prezidentui Ronaldui Reaganui, kuris, kaip teigiama, buvo sovietinių pokštų gerbėjas. Kartą Reaganas pasakė, kad papasakojo savo mėgstamiausią anekdotą sovietų lyderiui Michailui Gorbačiovui ir sugebėjo jį prajuokinti. Anekdotas, aprašytas CŽV dokumentuose, skamba taip:

Amerikietis sako rusui, kad Jungtinės Valstijos yra tokios laisvos, jog jis gali stovėti vidury Baltųjų Rūmų ir rėkti: „Velniop Ronaldą Reaganą“. Rusas atsako: „Tai – niekis. Aš taip pat galiu stovėti priešais Kremlių ir rėkti: „Velniop Ronaldą Reaganą“.

Nors tokie pokštai JAV daug ką pralinksmindavo, Sovietų Sąjungos teritorijoje jie buvo pavojingi, nes žmonės galėjo būti nuteisti nuo penkių iki aštuonerių metų kalėjimo Gulage, jeigu jie pasakojo ar klausėsi maištingo pokšto.

Kaip bebūtų, ne visi pokštai buvo netinkami sovietų ausims. „Stand up“ komikai režimo metu galėjo dirbti, tačiau prieš pasakojant anekdotus visuomenei, jie turėjo praeiti griežtą cenzūrą. Komunistų vyriausybė netgi įkūrė Pokštų departamentą, kuriam „stand-up“ komikai kiekvienais metais turėjo teikti juokelių sąrašą. Patvirtinus komikų sąrašus, jie nebegalėjo nuo jo nukrypti visus metus, iki kito teikimo cenzūrai.

Politinio nepasitenkinimo ir neramumų metu galimybė pasakoti juokelius ir iš jų juoktis tapo protesto forma, o humoras – maišto išraiška. Revoliucijos suteikė mums daugybę svarbių laisvių, tačiau kai kitą kartą pasakosite anekdotą, pagalvokite apie šią.


Pin It on Pinterest