LAISVĖ KELIAUTI BET KUR, BET KADAme

Atostogos, kelionės ir net gyvenimas užsienyje yra šiuolaikinio gyvenimo dalimi. Mes esame laisvi keliauti po šalis ir tyrinėti naujas vietas ir kultūras pagal savo pageidavimus.

Tačiau sovietmečiu viskas buvo kitaip. Siena tarp rytų ir vakarų buvo tvirta ir neatlaidi, o Rytų bloko gyventojai turėjo nedaug laisvės keliauti.

Praėjus vos dviem mėnesiams po 1917 metais vykusios Rusijos revoliucijos, komunistų valdžia ėmė riboti judėjimą, uždrausdama savo piliečiams išvykti iš šalies be valstybės leidimo.

Nepaisant kontrolės, žmonės ir toliau išvykdavo iš Rytų bloko. Per penkerius metus po Antrojo pasaulinio karo, daugiau nei 15 milijonų imigrantų iš sovietų okupuotos Rytų Europos pabėgo į vakarus. Silpniausia sovietų sienos vieta buvo perėjimas iš Rytų Berlyno į Vakarų Berlyną ir daugybė Rytų Vokietijos gyventojų emigravo į Vakarų Vokietiją, nors tai reiškė, kad jie įvykdė oficialų „pabėgimo iš Respublikos“ nusikaltimą. 1961- aisiais metais, Rytų Vokietijos valdžia nusprendė nutraukti masinį išvyką ir pastatė spygliuotos vielos barjerą, siekdama užkirsti kelią savo piliečių pabėgimui į vakarus. Šis barjeras taps Berlyno siena – pagrindiniu atskirties tarp rytų ir vakarų simboliu.

Žmonės buvo įkalinti, o bet koks bandymas pabėgti galėjo baigtis mirtimi. Skaičiuojama, kad sienos stovėjimo laikotarpiu, nuo 1961 iki 1989, maždaug 140 žmonių mirė bandydami ją kirsti. Sienos sargybiniai nušaudavo didžiąją dalį bėglių, o kiti nuskęsdavo upės srovėse.

Sovietų piliečiams buvo sunku ne tik patekti iš rytų į vakarus. Net ir kelionės Rytų bloko viduje buvo sudėtingos. Vizos buvo suteikiamos tik keliaujantiems darbo reikalais arba leidžiantis į diplomatinę kelionę, organizuojamą komunistų vyriausybės.

Skaičiuojama, kad sienos stovėjimo laikotarpiu, nuo 1961 iki 1989, maždaug 140 žmonių mirė bandydami ją kirsti.

Kalbant apie keliones, žmonės turėjo būti išradingi ir surasti būdus keliauti be jokių trukdžių. Išpopuliarėjo futbolo varžybos, kurių metu piliečiai keliaudavo į kitą Rytų bloko šalį, kurioje jų komanda žaisdavo su komanda iš vakarų. Nors iš pradžių vyriausybė šioms kelionėms pritardavo, nes norėjo, kad vakarai pamatytų gerbėjus, palaikančius savo komandą, galiausiai tapo aišku, kad gerbėjai iš tiesų keliavo norėdami pamatyti aukštos klasės vakarų futbolininkus. Kai valdžia suprato, kas vyksta, jie netrukus sustabdė šias keliones.

Pasibaigus Šaltajam karui ir sugriuvus Sovietų Sąjungai, žmonės perėmė situaciją į savo rankas. Vyriausybės nebegalėjo sustabdyti žmonių, norinčių pabėgti nuo komunizmo ir atvėrė vartus. 1989-aisiais, Vengrija panaikino sienos apribojimus su savo kaimyne Austrija ir dėl to 13000 ten atostogaujančių Rytų Vokietijos gyventojų išvyko į Austriją.

1989-aisiais, akivaizdžiausias komunizmo priespaudos simbolis, Berlyno siena, galiausiai nugriuvo – buvo sugriauta jų pačių piliečių. Šis įvykis pirmą kartą nuo septintojo dešimtmečio suvienijo Rytų ir Vakarų Vokietiją. Kelionių apribojimai buvo panaikinti ir Rytų europiečiai galiausiai ėmė mėgautis laisve keliauti po pasaulį – tuo, ką vakariečiai galėjo daryti dešimtmečius.

Tikri žmonės: Axel Mitbauer

19-metis Axel Mitbauer buvo viena iš ryškiausių Rytų Vokietijos plaukimo komandos žvaigždžių, pasižymėjęs laisvo plaukimo rungtyje 400 metrų distancijoje. Mitbauer buvo nusivylęs gyvenimu už Geležinės uždangos po to, kai dalyvaudamas varžybose išgirdo apie gyvenimą vakaruose, tad nusprendė išvykti.

Praėjus mėnesiams planavimo, 1969-ųjų rugpjūtį, Mitbauer nuvyko prie Baltijos jūros, pakeliui iššokdamas iš važiuojančio traukinio, kad atsikratytų „Stasi“. Prisidengdamas naktimi, Mitbauer perplaukė 22 pavojingus kilometrus į laisvę per Baltijos jūrą

Siekdamas apsisaugoti nuo stingdančio šalčio, jis sunaudojo 30 tūbelių vazelino ir atplaukė į Travemundę tik su plaukimo glaudėmis, plaukmenimis ir medaliu.

Iki tol, kol siena buvo nugriauta, daugiau nei 600 atletų buvo pabėgę į vakarus.


Pin It on Pinterest